Etnografinėje sodyboje, kurios istorija mena 19a pabaigą, užaugo 6-ios kartos. Sodyboje įkurtas namas-muziejus, kuriame prie balta drobine staltiese uždengto stalo, daugybės senovinių eksponatų apsuptyje, galite nusikelti į senovės kaimą. Prie malkomis kūrenamo pečiaus, suformuoti duonos kepalėlius ir čia pat išsikepti juos malkomis iškūrentame pečiuje.

Duonos istorija
Neraugintos tešlos paplotėlius imta kepti ankstyvajame neolite, kai buvo išrastos girnos. Šveicarijoje rasta duonos, keptos prieš 4000 m., Egipte – prieš 3500 metų. Raugintos tešlos duona Europoje pradėta kepti IX-XI a.

Duona Lietuvoje
Lietuvoje duona vartojama nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. vid. buvo pagrindinis valgis, nors nuo XIX a. vid. greta jos plito ir bulvių valgiai. Baudžiavos laikais valstiečiai ją kepdavo iš nevėtytų grūdų miltų (bėralo), todėl vadino bėraline duona. Grynų rugių duoną kepdavo tik šventėms. Panaikinus baudžiavą, bėralinė duona iš valstiečių buities išnyko. XIX a. antroje pusėje ir per I pasaulinį karą į tešlą būdavo primaišomą kitų javų ar kitų augalų miltų.

Duona buvo kepama paprasta ir plikyta. Duonos miltai išmaišomi iš šulelių padarytame duonkubilyje (Aukštaitijoje) ar išduobtame, vėliau iš lentų sunertame lovyje (Žemaitijoje). Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešlą įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio. Pirmasis kepimo būdas buvo senesnis ir labiau paplitęs, antrasis – daugelyje vietų paplito XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus. Kepdavo žarijinėse krosnyse ant ližės paklojus klevo, krienų lapų, ajerų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų. Lietuvos kaime XX a. buvo žinoma ir pikliuota duona, tačiau ją kepdavo tik didžiausioms šventėms.

Lietuvoje kepama Daujėnų naminė duona – lietuviška juoda ruginė duona, Europos Sąjungoje saugomas produktas, 2014 m. įtrauktas į Saugomų geografinių nuorodų (SGN) registrą.

Sudėtis
Pagrindinės žaliavos duonai yra persijoti miltai ir vanduo, pagalbinės – druska, raugas, mielės. Skoniui pagerinti kai kada į tešlą dedama kmynų, cukraus, pieno, išrūgų ar kitų priedų (informacijos šaltinis – Vikipedija).

Pasak, Nijolės Marcinkevičienės, duona – vienas seniausių ir pagrindinių lietuvių maisto produktų. Lietuviui kasdieninė, mėgstamiausia ir pati tikroji duona – rauginta ruginė duona. 20 a. pirmoje pusėje iš grūdų, rugiai užėmė pirmąją vietą. Su ruginiais miltais, duonos maišymu, raugu susiję ir kitų valgių gamyba. Iš duonos raugo, užplikytų ruginių miltų gaminta skysta tyrė, vadinamoji saldė ar rūgštis, kuri naudota atsigėrimui, šaltibarščių gaminimui, sriubų parūkštinimui. Iš tos pačios dar rūgstančios tešlos, ant koppūstlapio buvo kepami papaločiai, dar vadinami greitduone. Tai duonos pakaitalas. Aukštaitės juos valgė kaip ir blynus su bulviniu dažiniu.

Baudžiavos laikais valstiečiai duoną kepdavo iš nevėtytų grūdų miltų (bėralo), todėl vadino bėraline duona. Grynų rugių duoną kepdavo tik šventėms. Panaikinus baudžiavą, bėralinė duona iš valstiečių buities išnyko. XIX a. antroje pusėje ir per I pasaulinį karą į tešlą būdavo primaišomą kitų javų ar kitų augalų miltų.

Lietuvių liaudies kalboje bei dainose žodis duona vartojamas ir viso maisto prasme. Svarbi duonos reikšmė atsispindėjo ir papročiuose: suformavus pirmąjį kepalą, prieš šaunant į krosnį jo paviršiuje ranka įspaudžiamas kryželis, jis peržegnojamas, iškeptas valgomas paskutinis. Duona naudota vestuvių, rugiapjūtės, pirmojo gyvulių išginimo apeigose, jos gabalėlis dėtas į statomo namo pirmojo vainiko kertę. Duona branginta ir gerbta: netyčia nukritusį gabalėlį reikėjo pakelti, pabučiuoti, tai yra atsiprašyti, ir suvalgyti. 20 a. antroje pusėje kaime imta vartoti ir pirktinę duoną, tradicinė duona kepta skardoje, viryklės orkaitėje. Pagal kaimietišką tradiciją 21 a. pradžioje kepama Bočių, Vilniaus ir kitų rūšių duona. Tradiciškai keptos duonos atvežama į miestų turgus.

Paslaptingas ir šio svarbiausio maisto produkto pavadinimas. Kalbininkai šiam žodžiui paaiškinimų neradę artimesniuose Lietuvai kraštuose, ieško jo toliau. Žodis “duona” siejamas su sanskrito kalbos žodžiu dhanas – javų grūdas, su persiškuoju dana – javo grūdas, tocharų tano – grūdas.